Search
  • Dominykas Šimkus

Psichologo pamąstymai: Kodėl trukdome sau sveikti

Šie apmąstymai gimė kovojant su savais demonais, diskutuojant su artimais žmonėmis ir šimtus valandų klausantis žmonių istorijų psichologo kabinete.

Pastaruoju metu ima vis labiau ir labiau gluminti faktas, jog, kad ir kaip gerai žmogus suvoktų savyje tūnančius konfliktus, kompleksus – dalykus, kurie jam trukdo patenkinamai gyventi – dažnai to nepakanka žengti žingsnio produktyvaus, gyvo, laisvo gyvenimo link.

Kai kurie žmonės, įskaitant ir mane patį, neištveria atsivėrusio skausmo ir pasineria į pažįstamus slopinimo būdus, kiti, vis grįžta ir grįžta į dešimtis kartų apkalbėtus ir įsisąmonintus elgesio modelius, kurie neatneša trokštamų vaisių.

Kaip asilas paskui morką

Žmogus, terapijos pagalba, galiausiai supranta ko iš tiesų nori, kaip destruktyvus elgesys susijęs su tuo noru, suvokia (ir aš turiu omeny tikrai giliai suvokia, ne vien tik protu), jog toks veikimo būdas neatneš trokštamo rezultato ir, nepaisant viso to, vis vien elgiasi įprastu būdu.

Kalbant apskritai, suprantu, kad nuolatinis grįžimas prie įprastų modelių yra sveikimo dalis, tačiau šį kartą norėčiau pasigilinti, kokį vaidmenį šiame cikle vaidina asmeninė sveikstančio žmogaus atsakomybė.


Vieną vakarą vaikščiojau po butą pilnas nerimo dėl asmeninių svajonių neišsipildymo ir staiga pasijutau kaip tas asilas, kuriam ant kupros pririšta meškerė su prieš akis švytuojančia morka. Jis, būdamas asilu, bėga kiek tik gali paskui tą morką ir nesuvokia – niekada jos nepasieks, nes ji juda kartu su juo. Kuo greičiau bėgi, tuo greičiau tolsta ir morka. Ir tą akimirką kilo daug egzistencinių minčių.


Kas aš apskritai, kaip 28-ių metų Dominykas, esu? Kur link krypsta mano gyvenimas? Ar aš savo dabartiniu elgesiu rūpinuosi savimi geriausiai, kaip galėčiau? Kokia viso šito nerimastingumo ir desperacijos prasmė? Tokie ir panašūs klausimai kilo savaime ir tuo pat metu aplinka sustojo lyg kas nors būtų sulėtinęs filmą keturis kartus. Aišku sustojo ne morka, o aš.


Daiktai ir vaizdas už lango įgavo kažkokį tirštesnį, realesnį pojūtį. Nerimas išnyko ir užliejo ramybė. Poreikiai niekur nedingo, aš juos žinojau ir jaučiau, tačiau jie nekėlė to nepakeliamo trūkumo jausmo. Šią patirtį norisi vadinti grįžimu į save, savęs pamatymu, savo gyvenimo realybės įsisąmoninimu atskiriant jį nuo fantazijos.


Aišku, turbūt nereikia ir sakyti, kad kitą dieną vėl sėkmingai bėgau paskui savo morką. Dabar kuo dažniau bandau sąmoningai užduoti sau šiuos klausimus.


Iš kur kyla nerimas?


Nerimas kyla iš konflikto tarp fantazijos ir realybės. Šis faktas tyrinėtas ir įrodytas daugelio žymių psichoterapeutų.


R. May, vienas iš egzistencinės psichoterapijos pradininkų, savo studijoje apie nerimą parodė, kad nerimą kelia ne pats atstūmimo faktas, patirtas iš tėvų, o nesugebėjimas jo priimti.


Šeimų, kuriose emocinis šaltumas nebuvo maskuojamas tariama meile, vaikai gebėjo atrasti būdų kaip savo poreikius patenkinti, ieškodami kitų artimoj aplinkoj esančių žmonių draugijos.


Daugiausia nerimo ir vidinių konfliktų išgyveno tie žmonės, kurie nesusitaikė su atstūmimo faktu ir kažkokiais būdais bandydavo iškreipti realybę.


Nesigilinsime, ar vaikai tikrai yra pajėgus priimti emocinio šaltumo faktą. Manau, tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikro amžiaus periodu jie to padaryti negali. Tačiau – ar gali suaugę?


Kaip priimti realybę?

Manau, iš dalies į savo „kompleksus“ ir destruktyvius elgesio modelius grįžtam todėl, kad atsisakome priimti tokią realybę, kokia ji yra. Šiame tekste norėčiau pabrėžti būtent atsisakymą. Kai kurių žmonių psichika iš tiesų nėra pajėgi įsisąmoninti žiaurių, traumuojančių faktų apie patirtą realybę.


Visgi daugelis iš mūsų, „sveikų neurotikų“, galėtume pakelti kur kas daugiau tiesos nei mums atrodo arba yra patogu. Nors atsakomybės prisiėmimo klausimas gali asocijuotis su moralizavimu ar dar didesnės naštos užsimetimu sau ant pečių, jame yra ir daug jėgos.

Prisiėmę atsakomybę už savo gyvenimą ir išdrįsę susidurti su realybe, įgauname galimybę iš tiesų kažką konstruktyviai pakeisti. Kol nėra atsakomybės, nėra ir realių galimybių suvokimo.


Mes galime visą gyvenimą jaudintis dėl to, kad netampame E. Musku ir būti niekuo arba galime tapti kažkuo patys. Kaip rašė žymus psichoterapeutas C. G. Jungas – pradėti sveikti ir tobulėti galime tik nuo to taško, kuriame stovime dabar. Atsisakydami priimti dabartinę poziciją, prarandame orientyrus.


Be abejonės, atsakingai priimti savo realybę yra labai sunku. Tai dažniausiai sukelia daug kančios, kadangi pradedame suvokti – fantaziją, kuria gyvename, turime paaukoti. Jog būtent tokio „ilgai ir laimingai“ scenarijaus gali niekada ir nebūti. Tai nereiškia, kad turime atsisakyti savo poreikių ir troškimų, tačiau turime išdrįsti atsiverti nežinomybei ir tas taip pat kelia didelį nerimą.


Ilgai gyvenant lūkesčiais ir įvairiais scenarijais, labai sunku pamatyti mažus teigiamus dalykus ir jais džiaugtis. Nereikia ir sakyti, jog socialinės medijos šiuo atveju nei kiek nepadeda. Taip pat sunku atrasti palaikančią viltį, tikėjimą, jog jei sutelksime visas jėgas ir atsakingai stengsimės dėl savęs, gyvenime gausime tai, ką iš jo geriausio galime gauti (ir tai nėra būtinai tai, ko dabar norime).


Apie įvairius susijusius sunkumus galima rašyti atskirus straipsnius ir jų nemažai parašyta. Visgi dabar noriu pabrėžti tik tai, jog, mano galva, mes dažnai neįsisąmoniname, kokia svarbi sudedamoji sveikimo dalis yra valingas žmogaus pasirinkimas ir apsisprendimas.


Dažnas iš mūsų laukiame, kada su realybe susitaikyti ir save priimti bus lengva. Gal dar po 5 -ių terapijos metų? Nenuvertinu savo darbo ir tikiu, kad profesionalių pokalbių tikslas ir yra palengvinti žmogui šį procesą. Tačiau, manau, turime suvokti, kad tai padaryti niekada nebus lengva ir lūžio taškas visada reikalaus aukos ir skausmo. Geroji naujiena yra ta, jog po išgyventos kančios dėl rūsčios realybės, tampame stipresni ir pajėgesni kurti bent kiek geresnį gyvenimą, nei jis buvo lygi šiol.


Savo apmąstymus norėčiau baigti V. Franklio, logoterapijos pradininko ir buvusio koncentracijos stovyklos kalinio citata. „Iš žmogaus gali būti atimta viskas, išskyrus paskutinę žmogaus laisvę – pasirinkti savo požiūrį į bet kokią susiklosčiusią situaciją, pasirinkti savą kelią“.


Tokios ir panašios citatos dažnai gali pasirodyti naivios, tačiau jos parašytos šio autoriaus gyvenimu ir krauju. Manau, kiekvienas iš mūsų galime skirti vakarą kitą pamedituoti ties klausimu – kokią laisvę aš turiu savo kompleksų, įkyrių minčių ir aistrų atžvilgiu, kokią laisvę turiu pasirinkti savą požiūrį ir atsakymą į gyvenimo keliamus klausimus.


#emocinesveikata #psichologas